Krovinio gabenimas sausumos keliais, tai procesas, kurio metu suvedamos skirtingos pusės – siuntėjas, vežėjas, gavėjas bei kiti logistikos srities dalyviai. Jų tarpusavio santykius ir atsakomybės ribas reglamentuoja 1956 m. priimta Ženevos CMR konvencija. Viena vertus, didžioji dalis konvencijos skyrių skirti įtvirtinti vežėjo ir gavėjo pareigas, tačiau nevalia pamiršti, jog siuntėjas taip pat nėra atleidžiamas nuo atsakomybės už savo veiksmus. Klausimas, į kurį būtina ieškoti atsakymo – koks yra ekspeditoriaus vaidmuo apibrėžiant siuntėjo atsakomybę?  

Globalioje rinkoje logistikos sritis virto sudėtingu, planavimo vertu, procesu, kuriame retai išsiverčiama be tarpininko – ekspeditoriaus. Todėl primityvus atsakomybės tarp siuntėjo-vežėjo-gavėjo apibrėžimas įgavo naujų spalvą ekspeditoriams įsiterpus į logistikos grandinę.  

Lietuvos Aukščiausiasis teismas jau seniai išsakė savo poziciją, dėl ekspeditoriaus atsakomybės už jo pasamdyto vežėjo veiksmus, jei pastarasis įsipareigoja ne tik padėti organizuoti vežimą, bet ir pristatyti prekes – pasirašo vežimo užsakymą. Ekspeditoriaus atsakomybė už savo pasitelktų asmenų klaidas buvo įtvirtinta AB “Lietuvos Draudimo” byloje prieš UAB “Eksea”: “ekspeditorius turi atsakyti kaip vežėjas, nes CMR konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus, bet ir už savo agentų”. Ekspeditoriaus atsakomybė kaip vieno iš vežėjų buvo pripažinta AB “Lietuvos Draudimas” byloje prieš UAB “Klevas”, kurioje abu – ekspeditorius ir vežėjas – buvo vertinami kaip vežėjai ir laikytina, kad vežimą paeiliui vykdo keli vežėjai.  

Kita vertus, mažai žinoma nuostata, kad ekspeditorius atsakingas taip pat ir už siuntėjo padarytas klaidas nepaisant to ar siuntėjas yra ekspeditoriaus klientas, ar jų nesieja jokie sutartiniai santykiai. Tokia nuostata buvo priimta UAB “Jutatransa” byloje prieš UAB “Girteka”, kurioje LR Aukščiausiasis teismas pažymėjo, kad “siuntėju krovinio vežimo sutartyje laikomas asmuo, savo vardu sudaręs sutartį su vežėju, toks asmuo nebūtinai turi būti krovinio savininkas”.  

Verta pažymėti, kad LR Aukščiausiasis teismas įtvirtiną vienintelį požymį apibrėžiantį siuntėjo sąvoką. Siuntėjo pripažįstamas ne asmuo faktiškai krovęs prekes arba įrašytas važtaraščio pirmoje grafoje, tačiau tas kuris sudarė pervežimo užsakymą. Tad nesvarbu ar ekspeditorius užsakymą pristatyti prekes gavo iš gavėjo ar siuntėjo, jis yra atsakingas prieš vežėją už siuntėjo klaidas.  

Siuntėjo atsakomybė yra apibrėžta pirmojoje CMR konvencijos pusėje, kurioje nustatyta, kad siuntėjas yra atsakingas už: 

1. Konvencijos 7 strp. 1 p. numatyta, kad “siuntėjas atsako už visas vežėjo patirtas išlaidas <..> atsiradusias dėl siuntėjo netikslių nurodymų”. Jei siuntėjas nurodys netinkamą kodą arba vienetų skaičių iš ES eksportuojamoms prekėms arba neįspės apie reikalinga dokumentaciją ir to pasėkoje pasienyje bus sulaikytas vežėjo vilkikas, ekspeditoriui gali tekti dengti susidariusius nuostolius. Pradedant nuo prastovų iki vilkiko konfiskavimo. Nes konvencijos 11 strp. 2 p. teigiama, kad “vežėjas neprivalo tikrinti šių dokumentų”.  
2. Konvencijos 10 strp. numatyta, kad “siuntėjas atsako prieš vežėjas už nuostolius <..> atsiradusius dėl netinkamos krovinio pakuotės”. Tad jei netinkamai supakuotas ar pakrautas krovinys apgadins priekabą arba vilkiką ekspeditoriui, kaip siuntėjui, gali tekti dengti vežėjo patirtus nuostolius.  
3. Konvencijos 12 strp. 2 p. numato, kad siuntėjas disponuoja kroviniu iki kol jo nepriima gavėjas. Tad gavėjui atsisakius priimti krovinį siuntėjas – ekspeditorius – yra atsakingas už tolimesnius nurodymus. Delsimas juos duoti gali baigtis prastovomis arba papildomomis sandėliavimo išlaidomis.  
4. Taip pat ekspeditoriui gali tekti atsakyti už siuntėją prieš vežėją, jei krovinyje būtų rasta nelegalių prekių.  

Tai yra atsakomybė – už siuntėją – kurios ekspeditorius negali išvengti, nepriklausomai nuo to ar juos sieja sutartiniai santykiai ir ar buvo papildomos tai numatančios sąlygos transportavimo užsakyme. Tad patartina atidžiai rinktis ne tik klientus, bet kartu įvertinti ir siuntėjų patikimumą, o taip pat atkreipti dėmesį  ir į vežėjo pranešimus apie ne pilnutinai pateiktą informaciją, kuri yra būtina tinkamai atlikti pervežimą.