Naujasis tūkstantmetis, kiekvienais lyginiai metais mūsų planetos vandenynai ištrokšta aukos – automobilių. Netikite, prašome keli pavyzdžiai. 2002-ųjų gruodžio 14-tos dienos ankstyvą rytą, konteinerinis laivas „Kariba” taranavo Norvegų automobilius plukdžiusi laivą „Tricolor”, šiems mėginant prasilenkti Anglijos kanale. Visi įgulos nariai buvo sėkmingai išgelbėti, tačiau „Tricolor” nuskrendo per 30 min. kartu su savimi į vandenyną nusitempdamas 2 871 naują automobilį – „BMW”, „Volvo” ir „Saab”.
2004-ųjų gegužės 22-tąją automobilius plukdęs laivas „Hyundai 105″ susidūrė su tanklaiviu prie Singapūro krantų ir beveik akimirksiu paniro po vandeniu kartu su Vokietijai skirtais 3 000 „Hyundai” ir „Kia” naujų automobilių, bei 1 000 naudotų japoniškų automobilių. Tiesa, įgula sėkmingai išsigelbėjo.
Kitos aukos vandenynai paprašė 2006-aisiais, tačiau šį kartą jie pasiglemžę automobilius atsisakė kartu temptis laivą. Nenuostabu, vargani automobilius plukdantys laivai garsėja savo bukomis nosimis ir belangiais korpusais. Jie būna pakraunami naujais automobiliais gamyklose, kuris tampo po vandenynus į tolimus kraštus.
1993-aisiais pastatytas, beveik 100 milijonų dolerių vertės, 55 382 tonų keliamosios galios ir 654 pėdų ilgio, Cougar Ace” buvo to metu didžiausias automobilius plukdęs laivas, galėjęs sutalpinti iki 5 000 automobilių. Laivas priklausė „Mitsui O.S.K.” linijoms ir plaukiojo su Singapūro vėliava.
2006-ųjų liepą „Cougar Ace” pasuko iš Hirošimos su 4 703 naujais kitų metų modelio „Mazda” automobiliais ir 109 komerciniais automobiliai, kurio gamintojo niekas neprisimena, sukrautais į keturiolika denių link JAV krantų. Liepos 23-čiają masyvus laivo 15 683 arklio galių variklis stūmė jį per bangas Aliaskos krantų link, nuo kur jis turėjo pasukti link trijų „Mazda” uostų Šiaurės Amerikoje. Jūra buvoi stebėtinai rami, o vėjas raminantis.
Tuomet staiga viskas pasusuko netikėta linkme. JAV įstatymai reikalauja, jog laivams įplaukiant į šalies teritorinius vandenis, kapitonas turi pakeisti vandenį balaste ir pripildyti jį vietiniu vandeniu, tam kad į ekosistemą nepakliūtų svetimo faunos.
Nežinia ar tai buvo mechaninis gedimas, ar žmogaus klaida, bet tą vakarą vanduo iš dešiniojo borto balasto talpyklos buvo išstumtas neužpildžius jo šviežiu jūros vandeniu. Todėl ypač sunkus laivas beveik akimirksniu apsivertė ant kairiojo borto. Viskas, kas nebuvo pritvirtinta, įskaitant įgulos, kurią sudarė du singapūriečiai, aštuoni burmiečiai ir keturiolika filipiniečių, narius, nusirito žemyn plieniniu deniu.
Fortūna jiems šypsojosi. Sunkiausiai susižeidė vienas stiuardų, kuris susilaužė koją. Įgulo įlindo į gelbėjimosi kostiumus, užsiropštė ant dešiniojo borto ir laukė 23 valandas, jog JAV pakrantės apsaugos sraigtasparnis juos perkėlė į saugią vietą.
„Cougar Ace” ramiai, pasviręs pražūtingu 90 laipsnių kampu, gulėjo ant jūros paviršiaus, su išdidžiai iškeltais masyviais sraigtais. Vanduo iš lėto sunkėsi į laivo vidų pro vandenyje panirusią automobilių pakrovimo platformą, tačiau JAV pakrantės apsaugos tarnyba nepastebėjusi jokio kuro nuotykio, pasyviai stebėjo, kaip laivas dreifavo vandenyno playbėse.
Nelaimės ištiktas laivas per penkias dienas dreifavo 150 km ir ėmė pavojingai artėti Aleutian`o salų link. „MOL” reaguodama į iškilusią grėsmę kreipėsi į privačią gelbėjimo kompaniją „Titan Salvage”, kad ši sugalvotų, kaip nutempti į laivą į artimiausią Unalaskos uostą Aliaskoje.
Privačių gelbėtojų darbas susijęs su nuolatine rizika: tiek finansine, tiek žmogiškąja. „MOL” kreipėsi į „Titan Salvage”, kuries buvo pažadėtas 10 milijonų dolerių atlygis, jei ypatingai brangus „Cougar Ace” su vertingu kroviniu saugiai pasieks artimiausią uostą. Tačiau sutartis, pasirašyta „Lloyd`s” formos pagrindu, nežadėjo net užuojautos, jei gelbėjimo operacija nepavyks. Mėginkite įsivaizduoti, koks tai yra įššūkis – ištiesinti „Cougar Ace”. Keturių žmonių „Titan salvage” koamndai teko leistis virvėmis į tamsoje paskendusį ir dregmę kvepiantį laivo triūmo, iš visų jėgų stengiantis aplenkti girgždančius ir vos už cypiančių diržų besilaikančius „Mazda” automobilius. Jei bent vieną automobilį laikantys diržai neatlaikytų beprotiško svorio, kiltų griūtis, kuris nusineštų ne tik visą „Titan salvage” komandą, bet ir paskandintų laivą.
Liepos 30-tąją „Titan salvage” komanda pasiekė „Cougar Ace”. Jūrų architektas, Martis Johnsonas, iš karto ėmėsi kurti virtualų pavojingai pasvirusio laivo modelį „GeneralHydroStatics” programa. M.Johnsonas sukūrė planą – komanda turi išpumpuoti 1 026 tonas vandens, kuris užtvindė „Mazda” automobilius žemuosiuose deniuose ir tuo pačiu metu pripumpuoti 170 tonų vandens į dešiniojo borto balastą. Jei to neužteks išlaikyti pusiausvyros ir balanso – laivas apsivers.
Neprasidėjus gelbėjimosi darbams komandą ištiko nelaimė – mėginant iškrapštyti iš 90 laipsnių kampu pasvirusio „Cougar Ace”, M.Johnsonas krito žemyn deniu iš 25 metrų aukščio, galvą atsitrenkdamas į švartavimosi įrangą, ant apsauginės tvorelės. Jis mirė praėjus valandai laiko, kai jį perėmė JAV pakrančių apsaugos laivas.
Rugpjūčio 11 dieną prie sumažėjusios komandos prisijungė vyriausias „Titan salvage” architektas Philas Reedas, kuris kiek patobulinęs M.Johnsono skaičiavimus leido narams imtis pumpavimo darbų. Visą gelbėjimo operacijo truko dvi dienas, per kurias buvo perpumpuotas tūkstančiai tonų vandens ir laivas lėta, tačiau užtikrintia grįžo į įprastą poziciją – „Cougar Ace” ir krovinys buvo išgelbėti.
Jei tik „Cougar Ace” būtų nuskendęs į vandenyno dugną. „Mazda” būtų pateikusi pretenziją draugimo kompanijai. Tuomet belaukiant didžiojo 103 milijonų dolerių čekio, automobilių gamintojas toliau būtų ėmęsis kasdienių užduočių. Tačiau nes viskas taip neįvyko, „Mazda” laukė tikras iššūkis.
Tuo metu, kai žiniasklaidą pasiekė gandai, jog „Cougar Ace” išgelbėtas, „Mazda” atstovus užgriuvo skambučių laviną, žmonių besitikinčių pigiai įsigyti bent vieną iš tūkstančių laive buvusių „Mazda” 3S, CX-7, MX-5, RX-8 ir 5s, bei 6s modelių automobilių. Kartu ramybės nedavė jau esami pirkėjai, norėję sužinoti, ar jų taip laukiamas automobilis irgi pateko į laivą.
Interete „Mazda” išplatino sąrašą automobilių VIN numerių, kurie buvo pakrauti į „Cougar Ace”. Tačiau nuraminus pirkėjus, kompanijos laukė galvosūkis – ką daryti su išgelbėtais automobiliais. Automobiliais, kurie beveik mėnesį laiko kabojo pasvirę 90 laipsnių kampu, laikydamiesi už plonų diržų, nuolatos siūbuojami, kratomi ir blaškomi vandenyno bangų. Tik 68 automobiliai buvo apgadinti arba užlieti vandeniu.
Rugsėjo mėnesį „Cougar Ace” išsiruošė į 5 000 km kelionę iš Aliaskos į Portlando uostą, kuriame laivo laukė taisymo darbai, kartu su 50 akrų pločio aikštele automobiliams. Nauji, lyg iš salono išriedėję automobiliai, buvo sustatyto po keturis į eilę. Tuo metu visų galvose sukosi tūkstančia idėjų, kaip panaudoti šiuos automobilius. Režisieriai norėjo jas žiūrovų džiaugsmui sudaužyti filmuose. Kelių policija pareiškė norą naudoti automobilius mokymuose. Ugniagesiai sumanė automobilius panaudoti kaip gaisro imitaciją. Taip pat daugelis buvo įsitikinę, jog bent jau „MX-5s” ir “RX-8” galima būtų panaudoti lenktynėms.
Nesvarbu, kurį sprendimą „Mazda” būtų pasirinkusi, jis vis tiek būtų susijęs su rizika, jog bent dalis automobilių gali išvažiuoti į kelius, su galimais defektais ir galima atsakomybe. „Mazda” vadovai vėliau prisiminė, kad automobilių likimas buvo nusprestas per susitikimą, kuris truko tik 10 minučių. Nei vienas automobilis neišvengė metalo laužo.
Gediminas Daukša 