1930-aisiais Europos automoblių sporto scena galima sakyti priklausė „Mercedes  Benz” ir „Auto Union” – pergales dalinosi du Vokietijos automobilių pramonės milžinai. Fortūna šypsojosi automobilių su žvaigždės logotipu gamintojui, ypač jų „sidabrinėms strėlėms” tokioms kaip „W25″, “W125″, „W154″ ir „W165” kurie puikavosi laikraščių antraštėse, kaip gražiausi ir greičiausi sportiniai automobiliai.

Aišku, visa šlovė atiteko aliuminiu kaustytiems automobiliams ir jų vairuotojams, tokiems kaip Rudolfas Caracciola, Hermanas Langas ir Manfredas Brauchitschas – kartu su legenda tapusiu komandos vadovu Alfredu Neubaueriu. „Daimler Benz” taip pat galėjo pasigirti ir didžiausių lenktynėms skirtu biudžetu, tad tie laikai garsėjo, kaip inovacijų ir naujovių metai.

Išradimas, kuris nepateko į laikraščių pirmuosius puslapius ir nesusilaukė plačių kalbų – autovežio sukūrimas. „Mercedes Benz” vieni pirmųjų sukūrė autovežį skirtą gabenti lenktyniniams automobiliams ir kartu atstoti mažas dirbtuves. Modifikuoti mėlynieji „Mercedes Benz” sunkvežimiai turėjo užtikrinti, jog gamykloje paruošti sportiniai automobiliai laiku pasiektų trasą.

Tiesa pasakius, pirmieji autovežiai nebuvo išvaizdūs ir dėmesio susilaukdavo tik gabendami savo brangų krovinį arba dėl ryškiai mėlynos spalvos. Tačiau kai kas pasikeitė po antrojo pasaulinio karo. Keli metai recesijos ir Vokietija greitai pradėjo atsigauti, taip pat ir „Mercedes Benz”, kuri iš naujo pradėjo įgyvendinti savo sporto programą, padedama to pačio A.Neubauerio. Pilotai, kaip Juanas Manuelis Fangio, Stirlingas Mossas išgarsino naujuosias „sidabrines strėles” ne ką mažiau nei jų pirmtakes.

Lenktynių programai įsibėgėjant atėjo laikas sugrįžti ir autovežiams. Alfredas Neubaueris be kitų savo beprotiškų idėjų taip pat svajojo ir apie greitą autovežį, kuris pakeistų įprastus „Mercedes Benz” vilkikus. Tai ką jam pavyko sukurti – greičiausias autovežis, titulas, kuris iki šiol priklauso „Mercedes Benz”. Autovežio važiuoklė buvo pasiskolinta iš „Mercedes Benz Typ 300″, variklis ir priekaba atiteko iš „300 SL”, o likusios dalys pasiskolintos iš „Typ 180″.

Inžinierių komanda turėjo pasirūpinti, kad autovežis būtų ne tik greitas, bet ir patikimas, nesvarbu jis važiuotų tuščias ar gabentų lenktyninį automobilį. Tai kas  atrodė neįmanoma, greitai tapo realybe per labai trumpą laiką, geriausios inžinierių komandos ir neriboto biudžeto dėka. Rezultatas – įspudingai atrodantys ryškiai mėlynas autovežis, kuris greitai tapo diskusijų obijektu 1950-aisiais.

Tam, kad sutalpintų automobilį, autovežio kūrėjai turėjo prailginti „Typ 300″ bazę ir sumontuoti šešių cilindrų variklį iš karto virš priekinės ašies, kurį sujungė su keturių bėgių mechanine pavarų dėže. Autovežis be automobilio svėrė tris tonas ir pasižymėjo ypač geromis stabdymo savybėmis, dėka hidraulinės būgninių stabdžių sistemos sumontuotos prie visų ratų.

Autovežis buvo naudojamas ypatingoms užduotims – kiek galima greičiau pristatyti gamykloje patobulintą automobilį į lenktynių trasą, arba gražinti apdaužytą jo kolegą remonto darbams. Maksimalus jo greitis siekė 170 km/h. Deja, greičiausio autovežio istorija tęsėsi iki 1955 m. kai po Le Mano 24 val. lenktynių avarijos „Mercedes Benz” nusprendė pasitraukti iš automobilių sporto.